Taip jau atsitiko, kad Lietuvoje dėl netikusio valstybinių institucijų darbo, įvairaus plauko sukčiai apgavo gana didelį žmonių kiekį, todėl iki pat šiandien žmonės į investicijas žiūri labai atsargiai ir netgi su didele baime. Taip iš tikrųjų, liaudiškai tariant, faktas kaip blynas, kad nuo įvairių bankų ir kitų finansinių kompanijų nukentėjo nemaža dalis piliečių. Paskutiniai žlugę bankai Lietuvoje buvo “Snoro“ ir “Ūkio“ bankai. Todėl nieko nuostabaus, kad lietuviai į investavimą žiūri labai nepatikliai. Prie to prisideda dar ir piktnaudžiaujantys savo padėtimi žurnalistai, kurie įsivaizduoja, kad jie moka atskleisti nusikaltimus, ne blogiau nei Šerlokas Holmsas (Sherlock Holmes) – britų rašytojo ir gydytojo Artūro Konano Doilio sukurtas literatūrinis herojus. Tokiu labai jau įsijautusiu į Šerloko Holmso vaidmenį žurnalistu Lietuvoje pasižymėjo Šarūnas Černiauskas, kuris dirbo delfi.lt redakcijoje, o dabartiniu metu šis įsijautęs į detektyvo vaidmenį žurnalistas pradėjo dirbti 15min.lt tyrimų redakcijoje.
Vos tik Lietuvoje pasirodė dabar jau žinomas pasaulyje UAB “Styginio transporto technologijų“ Generalinis konstruktorius akademikas Anatolijus Junickis, kuris norėjo realizuoti čia Lietuvoje savo išradimus ir įkurti čia tam reikalui tinkamą bandymų poligoną. Kadangi akademikas Anatolijus Junickis yra gimęs Baltarusijoje, tai jam atrodė, kad Lietuva yra pažangi šalis, kurioje pažanga yra gerbiama, ir kas jau kas, o Lietuvos vyriausybė ir yra ta svarbiausia institucija, kuri turi būti labai suinteresuota dėl gyvybiškai svarbių investicijų į mūsų šalies ekonomiką, o šita nauja transporto rūšis galėjo išgarsinti Lietuvą, kaip inovacijas skatinančią šalį, visame pasaulyje. Deja, Sky Way Generaliniam konstruktoriui ne tik teko nusivilti šita gal tik karaliaus Gedimino laikais garsėjusia savo meistrais Lietuva, bet netgi skubiai palikti Lietuvą, nes čia dabar karaliauja toks žurnalisto tipas, kaip Žvieglys, kurį aprašė Džordždas Orvelas (George Orwell) “Gyvulių ūkyje“. Ir jeigu Gedimino laikais toks Šarūnas Černiauskas galėjo greitai atsidurti už grotų, paskleidęs po šalį tokius piktybiškus gandus, tai šiandieninėje Lietuvoje tai tapo tokia kasdienine norma, kad nei delfi.lt redakcija, nei 15min.lt redakcija, o tuo labiau pats Šarūnas Černiauskas, net nesiruošia atsiprašyti akademiko Anatolijaus Junickio dėl šmeižto, dėl šantažo ir dėl šito garbingo mokslininko menkinimo bei prilyginimo jo veiklos su nusikaltėlių veikla. Buvo diskredituota visa Sky Way kompanijos veikla, kad išgąsdinti tuos žmones, kurie investavo į šią inovacinę Styginio transporto technologiją. Ir nors mūsų Visuomenės Informavimo įstatymas draudžia tai daryti, nes nebuvo jokio teismo sprendimo, tačiau ar įstatymų laikymasis galioja DELFI žurnalistui Šarūnui Černiauskui? Kaip matote, kad negalioja. Ir kaip rašė Džordžas Orvelas “Gyvulių ūkyje“, kad visi gyvuliai yra lygus, bet kiti yra lygesni. Tarp tų lygesnių, kaip matome dabar, yra žurnalistas Šarūnas Černiauskas ir dabar jau buvusi didžiausio šalies portalo vyriausioji redaktorė Monika Garbačiauskaitė-Budrienė. Būtent Šarūnas Černiauskas pademonstravo, kad mūsų žurnalistas nei kiek nenusileidžia Rusijos juodosios propagandos favoritui Dmitrijui Kiseliovui. Štai jums konkreti ištrauka iš vieno iš Šarūno Černiausko straipsnių:
“15 tūkstančių žmonių – tiek, mažų mažiausiai, yra apgavęs „dangaus traukinių“ genijumi prisistatinėjęs Rusijos verslininkas Anatolijus Junickis. Šiuos skaičius pateikia į DELFI redakciją kreipęsi buvę A. Junickio pavaldiniai.
15min.lt žurnalistas Šarūnas Černiauskas „dangaus traukinių … 15min.lt žurnalistas Šarūnas Černiauskas „dangaus traukinių“ imperijai paaukojo 2 eurus | NUOTRAUKA | 15min.lt
Kaip matote iš šioje nuotraukoje protingos jo išraiškos, tai Šarūnas Černiauskas niekaip negali prilygti Šerlokui Holmsui. Tai gal jis nors daktarui Vatsonui galėtų prilygti? Verta prisiminti ir peržiūrėti nors šį video.
Deja, pažiūrėjus bent jau šią ištrauką, susidaro įspūdis, kad daktaras Vatsonas buvo gana gerai išsilavinęs žmogus, todėl prilyginti Šarūną Černiauską daktarui Vatsonui, tai pastarajam būtų labai didelis pažeminimas.
O dabar paimkime ir palyginkime Šarūną Černiauską ir žmogų, kurį jis apdergė, t.y. akademiką Anatolijų Junickį. Štai tik kai kurie Anatolijaus Junickio pasiekimai, nors jų yra ir daugiau:
- Rusų mokslininkas, išradėjas ir verslininkas
- Sky Way styginės technologijos autorius ir generalinis konstruktorius
- Jungtinių Tautų Organizacijos dviejų projektų vadovas
- Kosmonautikos Federacijos narys
- Daugiau negu 140 išradimų autorius
- 18 monografijų ir daugiau kaip 200 mokslinių darbų autorius
- Rail Sky Way Systems Ltd. generalinis direktorius
-
Nuotraukoje Dvasinis Tibeto lyderis Dalai Lama ir Sky Way Capital Generalinis Konstruktorius Anatolijus Junickis
Australijos įmonė SAI Global įteikė sertifikatą CJSC “String technologies“ (UAB “Styginės technologijos“), patvirtinantį, jog įmonėje taikoma ekologinio valdymo sistema atitinka tarptautinius standartus. 
Japonijos patentų biuras išdavė Anatolijui Junitskiui 4 sertifikatus registruotiems pramoniniams pavyzdžiams. Dar ankščiau Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės biuras (European Union Intellectual Property Office) išdavė Anatolijui Junitskiui pramoninių pavyzdžių intelektinės nuosavybės 11 sertifikatų.
Kas yra Styginis Transportas?
Junickio Styginis Transportas – tai rusų akademiko Anatolijaus Junickio darbas. Ši technologija lenkia visas 2-ojo lygio transporto technologijas 10-15 metų pagal šiuos kriterijus: saugumas, judėjimo greitis, statybų bei eksploatacijos kaina, ekologija.
Apie technologiją
Paskutinius tris metus buvo intensyviai vystoma ketvirtosios kartos Styginių Technologijų, vadinamų “RSW“ (Rail Sky Way) kryptis. Būtent su šia – pačios progresyviausios technologijos inovacijų karta – buvo nuspręsta užkariauti pasaulines rinkas. Ketvirtoji styginių technologijų karta pagal savo charakteristikas skiriasi nuo trečiosios tiek, kiek šiuolaikinis turboreaktyvinis lėktuvas skiriasi nuo sraigtinio lėktuvo su stūmokliniu varikliu, nors ir tie, ir tie priklauso aviacijos rūšiai.
O dabar pažiūrime į delfi.lt patalpinto straipsnio “Lietuva turėjo tarptautinį sukčių ant lėkštutės. Ir paleido“ autoriaus pasiekimus:
Šarūnas Černiauskas apie save
Praeitis:
“Praeityje buvau bendraujantis ir poetaujantis studentas. Jei tiksliau – studentaujantis bardas. Puikiai leidome laiką scenoje su kolega Ovidijumi Juciu, kai sukūrėme duetą „Bakenbardai“. Dėl asmeninių ir visiškai neintymių priežasčių duetas iširo ir pasukome savais keliais. Ovidijus scenoje liko abiem kojomis (na, ir rankomis, ir visomis kitomis galūnėmis, ir netgi gerkle), o mano galūnės sceną retai mindo.
Dabartis:
Dabar esu bardaujantis, poetaujantis ir kartais pastudentaujantis (nepainioti su „studijuojantis“) žurnalistas. Jau pusantrų metų aktyviai remiu kolegos Jono Baltoko plakatuose skleistą tiesą „Tėvystė veža“, t.y. auginu sūnų, jau dabar demonstruojantį daug žadančius vokalinius sugebėjimus. Suprask, garsiai bliauna. Scenoje vis dar esu vienu ar dviem trečdaliais kojos, o mano dantys kartais nuo karto paragauja ir komiko duonos. Pastaroji nėra itin skalsi, bet dažnai būna skysta.
Ateitis:
Kas bus, tas bus“.
Aišku, kiekvienam, paklausius Šarūno Černiausko dainavimo, gali kiti įvairios asociacijos, bet atsiras ir tokių žmonių, kuriems tai gali priminti ir Šarikovo dainavimą iš filmo “Šuns širdis“. Tik peržiūrėjus ištrauką iš šio filmo kyla netgi tokios abejonės: ar tik Šarikovas čia nedainuoja geriau, nei Šarūnas Černiauskas?
O štai faktai.lt pateikia savo skaitytojams visą Š.Černiausko išpažintį. Kai perskaitysite, pagalvokite, ar žmonės dažnai keičiasi. Gero skaitymo.
“Prabilsiu ir aš apie žurnalistiką – tą visuomenei nematomą ir gėdingą jos pusę, kurią, kaip bebūtų nemiela, teko matyti savo akimis. Ir ne tik matyti. Pavardžių ir pavadinimų neminėsiu, tik neskanius įvykius ir iki pykinimo šlykščias jų aplinkybes.
Vieną dieną į vieną mano tuometę darbovietę kreipėsi anonimas su informacija, kad vienoje didelėje valstybinėje įmonėje girtaujama darbo metu. Čia pat išsiųstas ekipažas – žurnalistas (ne aš) ir fotografas. Jiems nuvykus į vietą, pagauti labai aukšti ponai su raudonomis nosimis ir tebežvangančiais buteliais. Darbo metu. Kolegos grįžo švytėdami. Prigavo ponus dar “šiltus”, o dabar tai jie atsiims. Ir atsiėmė. Tik ne girti ponai, o žurnalistai. Kas ir pas ką atėjo – nežinau, nors turiu rimtų įtarimų. Nei nuotraukos, nei tekstas neišėjo. O raudonanosiai ponai šitą savo triumfą tikriausiai atšventė darbo vietoje atsikimšdami dar vieną butelį.
Tą dieną įsitikinau, kad žurnalistika gali labai smirdėti. Iki tol dar galvojau, kad mes visi – laisvi ir nepavaldūs povandeninėms srovėms. Durnas buvau. Bent jau tiek, kiek tai liečia tuometinę darbovietę.
Panašaus mėšlo gavau ir pats. Vienos temos “nuleidžiamos” iš viršaus, kitos – dusinamos. Buvo tokių rašinių, kuriuos pasirašiau savo pavarde to pats nenorėdamas. Taip, pagal visus etikos standartus – tokią teisę aš turėjau. Bet bijojau. Buvo ir tokių atvejų, kai tiesiogiai suinteresuoti asmenys redakcijoje perrašinėjo žurnalistų tekstus. Sėdėjo ir braukė savo rankele, styrančia iš prabangaus kostiumo. Buvo gėda ir bloga. Bloga iki pykinimo – tiesiogine to žodžio prasme. Bet bijojau, nors nereikėjo.
Esu ir pats patapęs liaudies priešu. Kai netyčia užkabinau, kaip daug vėliau paaiškėjo, kai kam labai artimus (finansiškai) žmones, man buvo grasinama mano veidu iliustruoti pirmą puslapį. Durnas buvau – reikėjo sutikti. Turėčiau dabar įsirėminęs ant sienos.
Tai buvo juodžiausi mano karjeros metai. Ne vieno žmogaus esu į akis atsiprašęs už tai, kas pasirodė su mano pavarde. Ir tikrai dar ne visų atsiprašiau.
Bet sykiu tie laikai mane labai teigiamai paveikė. Supratau, kuo skiriasi žurnalistika nuo “žurnalistikos” ir sykiu labai gerai įsisąmoninau, kas tie žmonės, kurie be skrupulų perka žurnalistus. Arba jų tylėjimą. Tada daviau sau pažadą, kad mieliau gatves šluosiu nei kada nors leisiuosi perlaužiamas. Metai po metų – pažadas nesulaužytas, o kartu turėjau ne vieną progą pamokyti tuos pačius žmones, kurie, mano kukliomis žiniomis, dalyvauja prekyboje žurnalistika. Laikykite tai mano nuodėmių atpirkimu – tik dar nebaigtu, nes niekada nesijausiu iki galo atsvėręs to, prie ko teko pačiam prisidėti.
Kokia šito monologo esmė? Ogi tokia, kad yra žurnalistika ir yra “žurnalistika”. Ir žmonės, kurie patys yra žurnalistų laisvės pardavėjai (ar parsidavėjai) dabar eina į eterius ginti savo “žurnalistikos”. Jokios žodžio laisvės jie negina. Jie gina laisvę į žodį – perrašytą, parduotą, nepasakytą. Bet ne laisvą.
Pastaruosius keletą metų stebiu lėtą, bet užtikrintą šitos “žurnalistikos” mirtį. Kaip koks virusas – priešinasi, mutuoja, bet vakcina neišvengiamai daro savo. O ta vakcina – tai žmonių sąmoningumas. Matau, kad prekeiviai žurnalistika visuomenei vis sunkiau prakišinėja savo smirdantį turinį. Matau ir tai, kad žurnalistų užčiaupimo atvejai nelieka nepastebėti, kaip ir bandymai manipuliuoti ar iškraipyti informaciją. Ir kuo greičiau tas užkratas pastips, tuo geriau bus mums visiems“.
Tai, kaip čia išeina? Nepriklausomybę atgavome ir visa tai jau įteisinta, o štai nuo bolševikinio mąstymo išsivaduoti tokiems žurnalistams kaip Šarūnas Černiauskas niekaip neišeina. Ir tol, kol žiniasklaidoje dirbs tokie žurnalistai, Lietuva niekada neišbris iš skurdo. Šalyje, kur yra tokia žiniasklaida, pažangiems, naujiems ir perspektyviems žmonėms vietos nėra. Jos tenka ieškoti už Lietuvos ribų. Ir dabar Sky Way realizuoja akademiko Anatolijaus Junickio išradimus Baltarusijoje. Sky Way investicijos apie 400 milijardai dolerių buvo planuotos Lietuvoje, o dabar tai sustiprins Lukošenkos režimą Baltarusijoje, nes jis jau išsakė savo nuomonę, kad jis visokeriopai palaikys Styginio transporto technologijų vystymą jų šalyje.
O kas belieka Lietuvai? Tikrai yra būtina pagaliau pradėti mokyti vaikus jau mokykloje, kaip atskirti Melą nuo Tiesos, Pažangius dalykus nuo Atsilikusių dalykų, ir pagaliau suvokti, kad skurdas valstybėje atsiranda tada, kada racionalus, novatoriškas žmogus yra Pelenės vietoje, o jai vadovauja arogantiški, kvaili ir netgi į niekšybes linkę žmonės, kurių elgesys yra antisocialus.
Be abejonės, tie mūsų piliečiai, kurie nori investuoti į Sky Way, tai tegul nelaukia ir padaro tai kuo greičiau, nes tai gali jiems atnešti netgi labai nemažus dividendus. O tuo pačiu, jeigu lietuviai aktyviai dalyvaus šios naujos transporto rūšies kūryboje, tai gal ir Sky Way tai paskatins nenusisukti nuo Lietuvos ir gal būt tai padės išvengti netgi tokios liūdnos situacijos, kai mūsų šalis bus paskutinė Europoje, kurioje pradės važiuoti Sky Way traukiniai. Buvome pirmi, ir dėl mūsų tautinių kvailių, atsidursime pačiame gale. Ir tęsis tai tol, kol pagaliau nepradėsime suprasti, kad kvailio elgsena yra neprognozuojama, jo kenkėjiška veikla gali atnešti milijardinius nuostolius, kurių tas kvailys niekada neuždirbs.
O štai kiek džiaugsmo ir laimingų akimirkų atnešė akademiko Anatolijaus Junickio išradimai. Pajauskite skirtumą tarp šitų dviejų žmonių, kurių vienas dirba taip, kad tai atneša gėrį milijonams, o gal būt net milijardams, t.y. sociumui arba visuomenei, ir kitas, neša blogį, nuostolius ir jo veiklą galima pavadinti antisocialia, t.y., ji nukreipta prieš visuomenę. Ir už tai jam mokami pinigai. Kas moka už kenkėjišką veiklą? Delfi ir 15min.lt redakcijos, kurios nepaiso jokių LR įstatymų, nes jie yra aukščiau įstatymų.
Lietuvoje žlugo tris metus trukęs tyrimas
Vilniaus prokuratūra nutraukė inžinieriaus, išradėjo ir verslininko Anatolijaus Junitskio įmonių bylos ikiteisminį tyrimą, kuri pradėta remiantis Lietuvos spaudos kaltinamas šnipinėjimu Rusijos naudai. Nutraukus bylą, pasibaigė trijų metų trukmės garsi istorija, kurią per šį laikotarpį skirtingai Baltarusijos ir užsienio spauda. Tuo metu Anatolijus Junitskis sėkmingai persikėlė į Baltarusiją, kurioje vėliau pastatė EkoTechnoparką šalia Marjina Gorka miestelio, o šalyje sukurė 300 pažangių technologijų išmanymo reikalaujančios darbo vietos.
Komentuoja styginio transporto generalinis konstruktorius Anatolijus Junitskis: “Lietuvos teisėsauga ne tik pademonstravo savo nekompetenciją, bet ir sukėlė žalą styginio transporto bei mano, jos kūrėjo, dalykinei reputacijai. Pateiksiu atsakomąjį ieškinį dėl žalos ir negautų pajamų atlyginimo . Sėkmingai perkėlėme verslą į kaimyninę šalį, kurioje klimatas inovacijoms palankesnis, nei Lietuvoje ar daugelyje kitų Europos šalių. Kaip byloja tautos išmintis — “viskam savas laikas“ — atėjo laikas atsakyti už savo poelgį“.
Apie nutrauktą tyrimą jau rašo ir žiniasklaida. Anatolijus Junitskis pats papasakojo apie šią dramatišką istoriją su laiminga pabaiga (smalsiausiems video paskelbsime vėliau).
Skaitykite daugiau apie Sky Way naujienas:
http://zinaukaip.com/investicijos-i-sky-way-gali-tapti-vienos-is-naudingiausiu-lietuvoje/is-kino-ekranu-i-miesto-gatves/
****************************************************
Žinau kaip... 